Viktoras, Muzika, Atis ir Kopa

„Šiandien į klausimą, kas man yra tėvystė atsakyčiau, kad tai yra siekis ir formatas kiekvieną dieną bendrai surasti win-win sprendimus su artimiausiais žmonėmis. Nors neretai tai virsta kompromiso radimas, o dažnai – pasiaukojimas, nusileidimas. Bet siekiamybė būtų eiti visiems, kaip nugalėtojams.
Vertindamas tavo tėvystės patirtis iš šono, džiaugiuosi, kad jos yra stipriai kitokios, nei pats buvau auginamas. Kitaip, nei mano vaikystėje vyravusi praktika, mes ruošėmės vaikų atėjimui planuodami finansus, asmenines karjeras ir ilgalaikius įsipareigojimus (paskolos, dideli pirkiniai ir pan.). Mes nebijojome pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūromis, visus tris kartus 3-5 mėnesiams buvau išėjęs tėvystės „atostogų“, vaikų ugdymą mes nusprendėme grįsti empatija, bendravimu, demokratija, savarankiškumu, lygybe, mokslu pagrįstomis gerosiomis praktikomis.
O svarbiausia turėjome aiškią viziją, kad dalyvauti šeimos buityje ir rutinoje yra abiejų tėvų lygiavertė atsakomybė. Nėra pas mus tėčio pareigų ar mamos pareigų, kiekvienas atsakingai atliekame viską geriausiai kaip mokame. Nėra pas mus supratimo „padedu buityje“, nes kiekvienas gyvename toje buityje, nesame kažkokie laikini svečiai padedantys sutvarkyti stalą po vakarienės su draugais. Nėra pas mus įsivaizdavimo, kad kažką galima pasiekti nurodymais, reikalavimais, balso pakėlimu, bausmėmis. Nėra pas mus matymo, kad yra teisinga riboti vaikų pasaulėžiūrą ir supratimą apie savo vaidmenį šiame pasaulyje primetant visuomenėje kurstomas dogmas ir stigmas. Taip pat nėra pas mus naivaus tikėjimo, kad daiktų, žaislų, būrelių kiekybė yra kažkokia itin vertinga asmenybės formavimo priemonė. Priešingai.
Tikiuosi, kad tokie vaikų auginimo principai stipriai pastūmės sąmoningumą ir mūsų vaikams, kurie dar labiau pagerins ankstesnių kartų mums perduotus tėvystės modelius.“