Tomas ir „Plėšikai“ Rapolas ir Motiejus

Vyras vežimėlyje sėdi prie stalo su septynmečiais dvynukais ir linksmai žaidžia stalo žaidimus

„Sužinojau apie būsimą tėvystę telefonu, nes buvau išvykęs į krepšinio stovyklą. Prieš pasakydama Daiva paprašė, kad persėsčiau iš vežimėlio į lovą, nes kai sužinosiu išgriūsiu iš vežimėlio 😊. Kai gimė „Plėšikai“ (dvynukai Rapolas ir Motiejus) netilpau savyje, norėjosi rėkti, dalintis šia žinia su šeima, draugais. Tas ypatingasis jausmas vis dar tęsiasi, kažkoks kosmosas 😊 Su šiuo gyvenimo įvykiu keičiasi viskas ir labai greitai, pradedant nuo kasdieninės rutinos, įpročių, savęs pažinimo. Poreikiai ir norai, atsiradus vaikams, keičiasi radikaliai, pasirodo man ne taip ir daug reikia, o „Plėšikams“ norisi suteikti kuo daugiau galimybių.

Aš dažnai jais didžiuojuosi, aišku labiau įstringa kai nepažįstami pagiria – kad draugiški, mandagūs. Kai buvo mažesni, kokių 4-5 metukų, jie užaugę norėjo tapti „kareiviškais gydytojais“ ir pagydyti mane ir kitus, kuriems skauda.

Būnant tėčiu man sunkiausia yra mano „situacija“ judant vežimėliu.  Dėl infrastruktūros ir vežimėlio pravažumo negaliu realizuoti savo svajonių ir tėčio pareigų. Ne mažiau sunkus pastovus darbas su savimi, stengiantis būti geresniu tėčiu kiekvieną dieną.“