Gediminas, Rokas ir Ajus Jonas

T4tis su dviem sūnumis linksmai žiūri į kamerą sode
„Kai gali stabtelti ir pamastyti, tai vaikai labai daug ką pakeitė mano gyvenime. Tiesiog pats gyvenimas su jais yra kitoks nei buvo ankstesnis – nerūpestingas, labiau orientuotas į save. Šiandien visada galvoju apie šeimą. Net ir tais momentais, kai kažką planuoju, atrodo, tik asmeniškai sau.
Pirmasis ryškus susitikimas su tikrąja tėvyste įvyko prie dešimt metų, kuomet sudėlioję šeimos tikslus nusprendėme, kad nuo antrųjų metų aš eisiu tėvystės atostogų. Ir net gi ne nuo antrųjų metų, o nuo pirmojo mūsų sūnaus Roko devinto mėnesio sukakties. Buvo labai daug klausimų, naujų dalykų, patirčių. Tuo pačiu, tai buvo nuostabus mudviejų laikas kartu. Suradome savo ritmą, naujų draugų kieme. Aišku, tai dažniausia buvo mamos, nes tuo metu būti tėvystės atostogose nebuvo taip labai įprasta. Nebuvo taip įprasta, kad to pasėkoje teko atsisveikinti su turėtu darbu atrodytų pažangioje, tarptautinėje kompanijoje.
Antrojo sūnaus tėvystės atostogos buvo jau kitokios. Jos buvo drąsesnės, tačiau energingesnės. Kaip ir vaikų charakteriai. Kiekvienas ateinantis į šeimą atneša savo energiją, savo požiūrį, greitį. Būdamas tėčiu supratau, kad žodis „auklėti“ yra kokia tai atgyvena. Labai svarbu būti kartu, daug kalbėti, leisti veikti, tačiau ir užtikrinti saugias ribas. O ribos yra labai skirtingos. Jei vienas sūnus gali drąsiai stoti į pirmas pokalbio gretas ir diriguoti, tai kitas pasirūpins, kad visos taisyklės būtų išpildytos ir visa aplinka harmoningai derėtų.
Mūsų šeimos augimas įdiegė, manau, labai svarbų požiūrio į save ir aplinkinius principą – vertiname ne žmogų, o jo poelgį. Nuolatos tai primename vieni kitiems tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Kiekvienas turi teisę ir galimybę priimti sprendimus ir už tuos sprendimus, už savo poelgį sulaukti pasekmių. Jei mums poelgis nepatinka, ar manome, kad jis netinkamas aplinkinių atžvilgiu, tai drąsiai ir komunikuojame. Mokome to ir vaikus, kad nei vienas žmogus nėra iš prigimties blogas, tik ne visuomet mums pavyksta priimti teisingus sprendimus.
Tėvystė nuo tos, kurioje aš augau, šiandien labai skiriasi. Bent jau mano pasaulyje. Džiaugiuosi dėl jos pokyčių. Paskaičius istorines knygas ar pasiklausius prisiminimų, nesinori grįžti ten, kur vaikai buvo lyg savaime suprantamas šeimos priedas. Džiugu, kad galime priimti visus sąmoningus sprendimus turėti ar neturėti vaikų, kiek jų turėti, kada turėti ir, kad kiekvienas į mūsų pasaulį ateinantis vaikas yra svarbus, yra mylintis ir turi būti mylimas, neturintis jokių paikų kėslų ir privalo būti gerbiamas. Na, nenuslėpsi, kad tėvystė būna visokia. Ji būna ir neišsimiegojusi, ir pikta, ir, atrodo, krapštanti paskutiniuosius kantrybės trupinius, bet aš džiaugiuosi būdamas dviejų nuostabiai skirtingų sūnų Roko ir Ajaus Jono tėčiu ir tai, kad galiu su jais augti, pažinti tai, ko galbūt vienas ir nesugalvočiau išbandyti. Turime gerą laiką kartu ir tikiuosi, kad tai tęsis dar labai ilgai.“
Atgal