Alvydas, Ifrilė, Lėja ir Simonas

Tėtis apkabines tris vaikus
„Kažkaip per daug negalvojau ir nesibaiminau eidamas į vaiko priežiūros „atostogas“. Maniau, kad žinau, ką reikės daryti ir kas manęs laukia. Oh boy, kaip aš klydau. Buvo sunku. Kartais buvo labai sunku ir laukdavau, kol žmona grįš iš darbo ir galėsiu pailsėti bei turėti „me time“. Atostogomis to tikrai nepavadinčiau – ne kiekvienas žmogus, nesvarbu ar tai būtų vyras, ar moteris, gali besąlygiškai atsiduoti kitam žmogui 24/7 ir nesijausti, kad išsižada ar bent sustabdo savo poreikius. Pripažįstu, jog kartais norėdavosi viską mesti ir grįžti atgal į darbą su kavos pertraukomis, paplepėjimais, užtikrinta valanda pietums ir pan. Rutina ir nuolatinio dėmesio reikalavimas vargino labiausiai. Tačiau turiu pastebėti, kad su vyresnėle, kurią prižiūrėjau, dabar mus sieja artimesnis ir atviresnis ryšys. Noriu tikėti, kad tai dėl kartu diena dienon praleistų metų.
Ar kartočiau visą tai? Nors buvo sunku, greičiau taip, nei ne. Ne tik dėl to, kad jau žinočiau, kas laukia, ar dėl to, kad tai padeda antrajai pusei neiškristi iš darbo rinkos (jeigu toks poreikis yra). Šiuo metu pasaulį sukaustęs virusas man / mums padovanojo unikalią galimybę – kadangi dirbu iš namų, tai galima sakyti trečiąją atžalą vėl auginame visa šeima kartu. Prisimindamas savuosius tėvystės metus stengiuosi nuo žmonos nuimti kiek tik galiu priežiūros ir buities, o tuo pačiu ir daugiau laiko praleisti su mažuoju. Suprantu, kad mamos aš nepakeisiu niekada: mama yra ir bus MAMA, bet tas laikas, kurį praleidžiu su sūnumi dabar yra neįkainojamas. Jau žinau kaip greitai kūdikystė eis ir praeis, o per ją vyksta tiek daug svarbių dalykų – pirmieji žingsniai, pirmieji dantys, pirmasis kikenimas, pirmieji žodžiai ir t.t. Praleisti jų nenorėčiau.“