Robertas ir Vincas

Tėtis papludimyje iškėlęs virš galvos vienerių metų kūdikį, abu juokiasi

„Akimirką, kai gimė Vincas taip gerai atsimenu, kad galėčiau ją nupiešti. Dabar, kuomet jam jau 1 metai ir 1 mėnesis, juokaujame su žmona, kad nesuprantame ką mes veikėme gyvenime, kai neturėjome Vinco. Mums labai padėjo karantinas. Vinco gimimo proga išskridome jam būnant 2 mėnesių į Turkiją atostogų, ir karantino dėka ten praleidome 2 mėnesius ir 2 savaites. Kalnuose, viloje, beveik be jokių žmonių. Tai buvo nuostabus laikas. Kalnai, jūra, grynas oras, ir pamokos… pamokos kaip neiškristi, kaip neįkristi, neužsigauti, nemiegoti, miegoti, valgyti ir t.t.

Tėvystė yra unikalus reiškinys, kada auga ne tik sūnus, bet ir Tėvas kartu su sūnumi. Ir to universiteto mes baigėme tik pirmą kursą.“