Justinas, Liepa Elžbieta ir Justinas Kazimieras

„Su žmona labai laukėme tiek pirmagimės dukters, tiek ir prieš mėnesį gimusio sūnaus. Galimybė turėti vaikų yra didžiulė dovana, privilegija, labai tą vertiname iki pat dabar.

Iš arti stebėjau, kiek iššūkių reikėjo praeiti Rūtelei tiek besilaukiant, tiek gimdant. Todėl jaučiu didžiausią pagarbą visoms mamoms.

Auginant Mažutėlius labiausiai norime, kad jie išaugtų veržliais, kūrybingais, darbščiais žmonėmis, netaptų „pasyviais sofos riteriais“. Tai mus skatina ieškoti geriausių būdų, kaip vaikus galėtume lavinti.

Natūralu, kad vaikų atsiradimas namuose stipriai pakeitė kasdieną. Jei iki gimstant vaikams esi laisvas ryte, vakare ar savaitgalį daryti ką panorėjęs, lengva būti punktualiu ir pasimatyti su artimaisiais ar bičiuliais sutartu laiku, tai atsiradus vaikams tai reikšmingai pasikeičia. Vaikams reikia mūsų rūpesčio paprasčiausiais dalykais – maistu ir švara, taip pat dėmesio – jiems patinka žaisti drauge, patirti naujus dalykus. Su žmona nebuvome vakarėlių liūtais, tad šie pasikeitimai mūsų nė kiek nenuliūdino. Priešingai, nors rūpesčių iškyla kiek daugiau nei tikėtasi, džiaugsmas, kurį patiriame būdami drauge ar prisimindami jau išgyventas bendras akimirkas viršija turėtus lūkesčius.

Su žmona esame įsivardiję, kad abiejų aktyvus dalyvavimas profesiniame gyvenime yra svarbus. Tai svarbu dėl savirealizacijos poreikių – smagu palikti namų erdvę ir prisidėti prie profesinių dalykų. Taip pat ir iš išskaičiavimo – jei kurio gyvenimas netikėtai baigtųsi, antrasis, būdamas aktyvus savo profesijoje, galės pasirūpinti likusia šeima. Tad stengiamės dalintis atsakomybėmis, kad ir žmona galėtų turėti profesinį gyvenimą, kiek to neriboja natūralios aplinkybės (neturiu galimybės žindyti arba kartais vaikai tiesiog labiau nori būti su mama nei manimi).

Taip pat ir vaikams svarbu turėti skirtingas abiejų tėvų patirtis. Mūsų vyresnėlei dukrai tuojau treji. Matome, kaip ji skirtingai į mus reaguoja. Mama moka gražiai piešti arba muzikuoti (kuo pats negaliu pasigirti). Tačiau aš turiu daugiau jėgų dukrą pakelti, pašokdinti, arba leidžiu jai drąsiau važiuoti balansiniu dviračiu, pats bėgdamas greta. Atitinkamai ir Liepa, matydama mūsų skirtumus, į juos sureaguoja.

Tą pasakius, pasidalinu keliais konkrečiais pavyzdžiais. Vyresnėlei sulaukus vienerių žmona sugrįžo į darbus, dukros priežiūrai radome auklę. Namuose esame sutarę, kad darbo dienomis iki 19-20 val. Rūtelė pabendrauja su vaikais, vėliau prisijungiu aš, kiek nuimu krūvį nuo jos. Rytais su dukra dažniausiai aš keliauju į vaikų darželį.“