Romas, Ignas ir Kasparas

Tėtis su dviem sūnumis

„Kai gimė antrasis mano sūnus Ignas, man buvo 48 metai. Vyresnėlis Kasparas tuo metu jau buvo 22 metų vaikinas, studijų vasaros atostogų metu išvažiavęs į JAV padirbėti ir pakeliauti. Pradžioje buvo nerimo, kaip seksis prižiūrėti ir rūpintis jaunėliu, bet greitai supratau, kad amžius nėra trukdis auginti vaiką. Keitėsi požiūris ir aplinkybės. Kai auginau vaiką dvidešimties, turėjau daug energijos, bet mažokai kantrybės. Kai penkiasdešimties – energijos neretai pritrūksta, bet už tai kantrybės turiu sočiai. Turėjau sugalvoti, kaip kompensuoti energijos trūkumą. Čia labai padėjo vyresnėlis: abu kartu sportuoja, dalyvauja bėgimuose, velomaratone, čiuožinėja su pačiūžomis ar nuo kalniuko. O aš rūpinuosi kultūrine veikla, perku bilietus į teatrą ar koncertus, skaitau jaunėliui knygas, visi einame į muziejus ar parodas.

Kartais mažiau pažįstami gatvėje paklausia, ar einu su anūku, visada didžiuodamasis atsakau, – ne, su sūnumi. Netgi pats jaučiuosi atjaunėjęs. Vėl gyvenime radosi labai daug pirmų kartų – pirmas šypsnis, pirmas savarankiškas žingsnis, pirmas žodis, pirmas kelio nusibrozdinimas, pirma klasė….O kiek dar bus pirmų kartų, kai galėsim džiaugtis ar įveikti iššūkius kartu.

Būti tėčiu neapsakomai smagu.“