Mindaugas, Ona ir Elena

Tėtis parke žaidžia su dukrele akmenukų šaškėm, ant krūtinės nešyklėje kelių mėnesių dukrytė
„Kai sužinojau žinią, kad tapsiu tėčiu, nepasakyčiau, kad kažkaip ypatingai pasijaučiau. Tai labiau buvo paprasčiausia informacija. Matai besikeičiančią žmoną, tačiau kasdienis gyvenimas nelabai keičiasi. Viskas apvirto kai dukrą, suvystytą į storą antklodę, man įteikė ligoninėje. Tada į visą kūną prasismelkė realybė. Staiga ir aš tapau šio mažo žmogaus pasaulio dalimi. Tik nuo to momento objektyviai tapau tėčiu. Prieš gimstant pirmagimei daug skaičiau būsimiems tėvams skirtos literatūros. Tačiau kol nelaikai ant rankų kūdikio, ši informacija galvoje gulasi į tuos pačius stalčius kaip ir indaplovės vartotojo vadovas. Viskas atrodo paprasta, garsių pediatrų sudėliota į lenteles, kreives ir grafikus. O tada ateina pirmoji naktis ligoninėje.
Derinti tėvystę su kitomis veiklomis sunku turbūt kaip ir visiems tėvams: kaip „žongliruoti” vaikais (kuris šiandien į darbą eina – aš ar žmona). Visas nuovargis ir stresas nuslūgsta kai išgirsti dukrą mėgdžiojant tave patį: „-tėti čia būtinai reikia dendzikavuoti rankas, kitaip čia eiti graudžiama…”.
Labiausiai norėčiau padrąsinti būsimus tėčius: jūs nesate tik rogučių tampytojai ar sūpynių švytuotojai. Jūs būsite lygiai tiek pat svarbūs kiek ir mama. Jūsų vaikai tikrai neįvertins kokį brangų šokoladą ką tik parnešėte, tačiau labai ilgai prisimins kartu dažytą lieptą, nes gavo asmeninį teptuką padėti tėčiui.“