Linas, Naglis ir Gaudrė

„Žodis „tėvystė“ skamba labai paprastai, tačiau jame slypi labai daug. Tai mūsų gyvenimo dalis. Tik viena dalis iš daugelio kitų. Tai – be proto didelė atsakomybė, bet dar didesnis džiaugsmas! Gimus mūsų vyresnėliui (jam dabar šešeri) buvo labai baisu. Labai! Viskas atrodė sunku ir sudėtinga. Bet dalykus, kurių niekada prieš tai nebuvai daręs, kažkaip imdavai ir padarydavai. Ir padarydavai netgi labai puikiai! Nes tik tu pats geriausiai žinai, kaip tą padaryti. Vaikui augant supranti, kad tų „dalykų“ tik daugės ir jie sudėtingės. Pasidaro dar baisiau. Bet tada jis grįžta iš darželio ir tau išdidžiai išpoškina: „Tėti, tėti būk šalia. Tėti, tėti – visada. Apkabink, kai man sunku. Nuramink, kai aš liūdžiu ….“ . Ir tu supranti, kad daugiau tau niekas nebaisu. Atsiradus kitam mūsų džiaugsmui – Gaudrei, viskas pasidvigubino – laimė, rūpestis ir džiaugsmas. Tik baimės jau nebebuvo. Ką man davė šios Princesės atėjimas? Supratimą, jog turiu išmokti gyventi ir džiaugtis šia diena. Visada bus nepadarytų darbų, sugriuvusių planų, nenupirktų daiktų. Bet turiu galvoti, ką savo šeimai, savo vaikams, galų gale – sau, aš galiu duoti šiandien, šią akimirką. Nereikia sureikšminti kažkokių mažų nesėkmių ar stengtis padaryti viską. Kaip sūnus kartą pasakė: „Jeigu užsidėjai „kliocką“ ant džemperio, tiesiog apsirenk jį išvirkščią – ir „kliocko“ kaip nebūta“. Viskas priklauso nuo požiūrio.“