Aivaras ir Izabelė

„Na tai kaip ten sakoma? Like father, like daughter? That’s right! Mūsų vaikai yra mūsų atspindžiai ir atvirkščiai – mes esam savo vaikų atspindžiai ir turbūt šioje vietoje neatsiras man prieštaraujančių. Nebent tavo vaikas niekad nėra bandęs tavęs parodijuoti, o tu darbe bekalbant su kolegomis niekad nesi panaudojęs savo mažamečio netaisyklingai tariamų mažybinių žodelių. Bet visa tai tik maža dalis kasdienių išgyvenimų bei kuriozų, kuriuos patiriame kartu ar atskirai. O iš tiesų tai, ką norėjau pasakyti, o gal net labiau palinkėti kiekvienam vyrui pasaulyje, tai – susilaukti galimybės turėti dukrą. Taip, lengva nebus, nes jau nuo pirmųjų dienų kažkaip savaime įgyji asmens sargybinio pažymėjimą ir mintyse matai, kaip su šluota vaikysi besiburiuojančius gerbėjus nuo savo namų durų. Tai kodėl visgi dukra? Na turbūt todėl, kad tik turėdamas dukrą be asmens sargybinio specialybės už tą pačią kainą gali įgyti manikiūrininko, pedikiūrininko, visažisto, stilisto ir vaikiško arbatos puodelių servizo eksperto išsilavinimus. Rašau sau išsišiepęs ir nesulaikau juoko, manau, šiuose žodžiuose save prigaus ne vienas tėtis. O iš tikrųjų baigiant „šposus“ ir kalbant rimtai, tai dukra bene vienintelis žmogus, kuris man padėjo geriau suprasti moteris, įsiklausyti į jų norus bei žodžius, taip pat viduje pažadino besąlygišką globėjiškumą, jautrumą ir visus kitus šilčiausius jausmus, už kuriuos visada būsiu dėkingas savo princesei ir liksiu įsipareigojęs ją saugoti, kol būsiu čia 🙂 “