Simonas, Vytis ir Jurgis

Tėtis virtuvėje ant rankų laiko sūnų, duoda šaukštu ragauti verdamą sriubą

„Su pirmuoju sūnumi turėjau vieną didžiausių dovanų – išeiti vaiko priežiūros atostogų. Dar dabar stebiuosi, koks ilgas kelias nueitas, kiek nuotykių patirta nuo pirmųjų sauskelnių ir košyčių iki dabar. Pamenu, kai po sunkios dienos buvau įsitempęs namuose ir vaikas atėjęs pas mane pasakė: „Tete, atrodai, piktas. Viskas gerai jausti pyktį. Gal tu padaryk pirštukų kvėpavimą“ (vaikų nusiraminimo būdas). Kokia tai buvo nuostabi (bet ir įpareigojanti) akimirka, kai vaikas siūlo sprendimų būdus, kuriuos mes jam rodom ar pasakojam. Kiekvienas mūsų veiksmas ir žodis tampa pavyzdžiu. Tikriausiai daugiausiai augau kaip asmenybė per tą laikotarpį. Džiaugiuosi, kad ir tame laikotarpyje, ir dabar su žmona skyrėme laiko domėtis santykių ir tėvystės temomis, vaiko raida. O vaikų pasaulio supratimas išties padeda „neprojektuoti“ savęs į vaiką ir leidžia jam tiesiog būti savimi. Nors vaikystę primirštam, bet vaikai ją primena ir parodo, kas svarbu. Su antruoju sūnumi dar labiau augame visi drauge.“