Gedvidas ir Akmėja

Tėtis glėbyje laiko 6 m. dukrą

„Prisimenu, kad sužinojimas apie tėvystę buvo visai ne „holivudiškas” ar su dramatišku patosu. Sėdėjau langų parduotuvėje priešais vadybininką ir pasirašinėjau sąskaitą faktūrą kai suskambo telefonas. Antroji pusė supanikavusi su baime balse pranešė gerąją naujieną 😊 Vienoje rankoje telefonas, kitoje tušinukas, priešais ilgesingai į tušinuką žiūrintis  vadybininkas, o ausyse „mes laukiamės”. 😊 Po keleto akimirkų lėkiau namo raminti būsimos mamos, o mano snukutis plyšo iš laimės…

Filosofiniu požiūriu tėvystės jausmas yra savanaudiškas jausmas… Vaikus į pasaulį pasikviečia patys tėvai, ir mėgaujasi ta besąlygiška meile ir besąlygiška vaiku priklausomybe nuo jų… Vidiniu požiūriu, tėvystė, yra labai pilnas ir visapusiškai pilnavertis jausmas – jame telpa laabai daug – laimė, baimė, ilgesys, džiaugsmas, atsakomybė, užsiknisimas, meilė, pasididžiavimas ir t.t… Prieš gimstant vaikui nieko panašaus neteko jausti. Retrospektyviai žiūrinti – praeitis atrodo tuštoka 😉

Gimus kūdikiui, iššūkiai užpuolė iš karto, nors mano giliu įsitikinimu, man, kaip tėčiui, auginant gražią dukrą, tikrieji iššūkiai dar laukia 😊 Vienas įsimintiniausių dalykų buvo mūsų mažosios pilvuko problemos… Po bemiegių naktų, ištisų valandų ašarų, imdavomės išvalyti pilvuko turinį, tam tikrais ne itin maloniais metodais, o kai pavykdavo – du jauni tėveliai, su apkakotais veidais, būdavo patys laimingiausi žmonės Lietuvoje… Manau, kas turėjo panašių bėdų, dabar šypsosi…

Didžiuotis savimi kaip tėčiu yra tikrai nelengva – visada žiuri į save pakankamai kritiškai šiuo požiūriu ir vis tą kartelę norisi pakelti aukščiau, nors visada didžiuojuosi savimi, kai pavyksta savo dukrelę užstoti prieš kokius kitus mažus nenaudėlius. 😊 Nes juk yra toks posakis „kai vyras augina sūnų – jisai auklėja savo sūnų, kai vyras augina dukrą – jisai auklėją visa rajoną“ 😊”