Rokas, Matas ir Kipras

Tėtis su trimečiu ir penkiamečiu sūnumis baseine.

„Jautiesi stiprus – vakarėlių liūtas! Be tavęs niekas, niekur, niekada! Tėvystė? Ką? Gal, kažkada… o juk dar darbas, karjera… Bet kai gimdymo namuose personalas ištaria „sveikinu!” ir išgirsti pirmą riksmą,  pamatai tą gyvybės „ryšulėlį” sesutės rankose – būk kad ir „Liūtas Karalius“, bet ašaros rieda kaip pupos. Visa tai keičia gyvenimą. Gal ir per šoko būseną, kad prarandi savo kaukes, bet supranti, kad jų ir nebenori turėti. Smarkiai atsisijoja tuštybė, kurią laikei vertybe – tartum gimsti iš naujo ir turi dėl ko gyventi, kuo rūpintis. Kokie vaikai bebūtų padykę, viską griaunantys, bet tai yra viskas ką turiu. O žodžiai „tėti, aš tave myliu“ atperka bet ką.“