Tomas, Urtė ir Eva

„Turiu dvi dukras: vienai – šešeri, kitai – treji. Su pirma dukra buvau išėjęs metams vaiko priežiūros atostogoms, paskui grįžau į darbą kariuomenėje, vėliau išėjau su antrąja dvejiems metams. Vertinimų buvau sulaukęs visokių, bet pats niekada nesupratau, kodėl kam nors gali atrodyti, kad tik moteris turi auginti vaikus? Kas gali nenorėti to daryti? Auginti vaikus – nerealus dalykas!

Vaikus auginti yra žiauriai lengva. Tik žinot, ko reikia? Turėti geležinę kantrybę. Gal daugiau mes pavargstame psichologiškai, lakstydami paskui vaikus, juos prižiūrėdami. Man vaikai niekada nebuvo našta. Aš visur vaiką pasiimdavau kartu: reikėdavo į miestą – veždavausi drauge, reikėdavo į parduotuvę – važiuodavau su dukra, reikėdavo ką nors patvarkyti prie namo, pasodinti augalus ir pan. – užsimigdydavau ją ir per tą laiką tvarkydavausi. Svarbiausia yra tėvams gyventi pagal vaikų režimą, pavyzdžiui, miegoti tuo metu, kai miega vaikai, tada nepavargsim ir auginimas nesukels nepatogumų ir sunkumų. Stengiuosi su dukromis daug užsiimti įvairaus pobūdžio darbais. Net ir dabar, kai dukrelės paūgėjo, dirbti namo kieme visada einame kartu su jomis. Noriu, kad mergaitės matytų, kaip reikia atlikti vieną ar kitą darbą. Skiname, rauname, žaidžiame – visą laiką veikiame kartu.“