Giedrius ir Gabrielis

Tėtis su paaugliu sūnumi atsirėmę į sieną, apšviesti saulės
„Gimus sūnui, gyvenimas įgavo visai kitą prasmę, atsirado pilnavertiškumo jausmas, pasikeitė prioritetai. Kol Gabrielis buvo mažas, pirmaisiais metais daugiausia dėmesio ir laiko skirdavo žmona Beata ir seneliai.
Todėl laikui bėgant ir matant greitai augantį sūnų atsirado „vidinis priekaištas“, kad ilgainiui galiu neturėti to tikro ryšio / santykio su sūnum, ir kaip su draugu.
Vis prisimindavau ir sugrįždavau į savo vaikystę, kokios brangios ir turiningos buvo tos akimirkos praleistos kartu su tėčiu, nors jų galėjo būti ir kur kas daugiau…
Nors mano tėtis dėl darbo pobūdžio negalėjo skirti daug laiko man ir seseriai, tačiau skirtas laikas buvo labai įdomus ir turiningas, mokė savarankiškumo.
Labai natūraliai atėjo suvokimas, jog laikas praleistas su augančiu sūnum ir šeima yra brangiausias ir prasmingiausias, tai pati geriausia investicija kokia tik gali būti, nes kito tokio laiko daugiau nebus. Gyvenimui bėgant supranti, kad geri santykiai su artimaisiais ir draugais, kolegomis yra vienas brangiausių dalykų.“
Sūnui ūgtelėjus (nuo 7 metų) spontaniškai ir drąsiai leidomės į įvairias naujų patirčių, nuotykių ir atradimų kupinas keliones kartu – dviese: slidinėjome, plaukiojome banglentėmis Portugalijoje, kasmet važiuodavome į žūklę Skandinavijoje, dalyvavome tarptautinėse futbolo varžybose, pažintinėse kelionėse, leidomės į gan sudėtingą kelionę į pačią Norvegijos šiaurę… Kelionių metu pažinome vienas kitą ir išmokome pasitikėti vienas kitu, kartu sprendėme įvairius nesklandumus (kaip antai sudaužytas į uolas laivo sraigtas, netikėtai prasidėjęs pykinimas ir karščiavimas bei kt.), džiaugėmės pagautais laimikiais ir naujai išmoktais triukais. Tas laikas praleistas kartu ir kelionės išmokė ir priminė kelis dalykus: vaikams reikia tėvų dėmesio, būti čia ir dabar, nereikia perdėtos globos ar lepinimo, ar „blizgančių kompensacijų“. Jiems tiesiog reikia mūsų laiko, jie turi jaustis lygiaverčiai, gebantys nuspręsti patys. Pasitikėjimas vaikais išlaisvina jų kūrybiškumą, jie tampa patys savimi pasitikintys. Mes netgi susikonstravome savo žvejybos laivelį!
Todėl vakarais kartu su Gabrieliumi planuojame ir labai laukiame naujų kelionių. Turime tikslą pagauti kuo įvairiausių žuvų ir rekordinių laimikių įvairiose pasaulio vietose, išmokti vairuoti įvairias transporto priemones, čiuožti banglente, greitai čiuožti slidėmis („vyriški reikalai“). Visų nuostabai sūnus mane vadina Giedriumi (ne tėčiu) ir aš labai džiaugiuosi, nes esame partneriai“.