Pavel, Aleksandra ir Eva

„Būti tėčiu yra neapsakomai žavus jausmas. Visų buitis pradeda vykti kitaip – smalsiai, linksmai, entuziastingai! Vaikai ir jų rodomi jausmai bei emocijos yra be galo tyri, besąlygiški ir tiesmuki – viso to suaugusių pasaulyje nėra tiek daug, tad tos emocijos kurias vaikai išprovokuoja yra tiesiog nepakartojamos. Kartais būna labai formalių dienų, kad visą dieną būni svarbiuose susitikimuose, visi tokie kostiumuoti, besilaikantys etiketo ir t.t., ir grįžti namo, o tau už kelių sekundžių užlipa ant kupros ir jau šūkauja „jojam, jojam!!“. Arba tas pirmas kartas, kai miegi, ir jauti, kad kažkas priėjo, ir bando švelniai atmerkti tau akis smalsiai burbuliuodmas „tėte..?…“

Kai sužinojau, kad tapsiu tėčiu, buvo labai džiugu ir pakylėta. Tačiau gilieji potyriai atsirado kai vaikai gimė ir prasidėjo pirmos reakcijos – kai pirmą kartą tau nusišypso, kai tave apkabina, kai pradeda eiti ir eina pas tave į glėbį, kai tau įklijuoja bučkį be priežasties, kai kažko bijodamas už tavęs pasislepia. Tu pradeda jaustis tokiu reikalingu, tokiu vieninteliu.. Visus šiuo jausmus patirti šiuolaikiniame pasaulyje kitomis aplinkybėmis yra sudėtinga, tad šie potyriai yra tokie ground-breaking.“