Petras ir Motiejus

„Tėvystės aš nesureikšminu – man tai natūrali savęs tąsa. Todėl vaiką priimu kaip save. Jis – tai mano dalis, tarsi papildoma ranka ar mintis. Juk gi savimi rūpiniesi? Pasipuošęs grožiesi? Pasiekęs laimėjimų darbuose ar sporte didžiuojiesi? Atradęs nepatirtą malonumą džiaugiesi? Lygiai taip pat ir rūpiniesi, grožiesi, didžiuojiesi ar džiaugiesi savo vaiko kasdienybe, jo pasiekimais ir atradimais. Vaikas man ne biologinė tąsa (nors jame ir yra 50% mano biologinio kodo), o protinė –jis tave mėgdžioja, imituoja, kopijuoja, tad ir jo elgsena, vertybės ir pasaulėžiūra tampa tavo. Todėl kaip jaučiu norą rūpintis savimi, kad ateityje būčiau sveikas ir kompetentingas veikti, taip lygiai jaučiu ir norą rūpintis savo vaiku. Nuo to priklausys jo-mano-mūsų bendra ateitis. Norėdamas neprarasti šios savo dalies, noriu būti kartu su juo. Jei aš nutolsiu nuo vaiko, jis nutols nuo manęs, nyks ta dalis kurią aš jam perteikiu. Žinoma, norėdamas susigyventi su šia savo nauja dalimi taip pat mokausi. Kaip pats būdamas vaikas mokiausi susitvarkyti su savo galūnėmis, vaikščioti, kalbėti, taip dabar iš naujo mokausi tai daryti su savo sūnumi. Mokausi jį migdyti, maitinti, bendrauti. Jei sūnus griūna arba neištaria žodžio, tai jaučiu, kad klystu kartu su juo, nervinuosi. Abu mokomės iš klaidų ir neišvengiamai tobulėjam. Tai nauja, tačiau taip pat prasminga. Kaip bet kokia kita sau skirta veikla. Mes augam kartu.“