Augustas, Simonas, Laurynas ir Donatas

„Tėvystę planavome gan ilgai. Ruošėmės pirmo vaiko atėjimui, fiziškai ir morališkai. Kadangi aš buvau įsitikinęs tuo, kad tėvais mes būsime, nelabai nustebau dėl pačio nėštumo fakto. Ir tas jausmas buvo toks tvirtas, užtikrintas, kad viską darome gerai. Visai kitas jausmas apėmė, kai pamačiau naujagimį pirmą kartą. Tada visi rūpesčiai dingo iš galvos. Minčių neliko, liko tik meilė. Tai geras jausmas. Norisi viską padaryti, kad tik tam kūdikėliui būtu kuo geriau. Po vaiko gimimo gyvenimas nesikeitė staiga, jis po truputį pradėjo keistis – į šeimyninį ir daugiau rutininį. Nes buvo nauji įspūdžiai, nauja informacija ir jos pritaikymas tėvystėje. Ir viskas keičiasi pastoviai, vaikams augant. Didžiuojuosi savimi kaip tėčiu per mažas akimirkas. Tokias kaip, kai tavo vaikas ką nors išmoksta ar padaro, pasako kažką. Džiaugiesi, kokia ta mano atžala nepakartojama.

Didžiausias iššūkis yra saugoti vaikus nuo silpnybių. Pagrindinės 2 yra saldumynai ir kompiuteriniai arba mobiliųjų telefonų žaidimai. Niekas neištinka netikėtai buityje. Netikėtai gali būti tik nelaimingas atsitikimas ir pan. Galvojau, kad bus kitaip, kai reikės susitarti su vaikais. Dažnai matau, kad aš jiems ką nors sakau, o jie neklauso. O galvojau, klausys po pirmo žodžio.“