Tomas Vytautas ir Natanas Tomas

„Didžiausi stebuklai įvyksta tada, kai mažiausiai to tikiesi.

Niekada negalėjau įsivaizduoti savęs tėvu. Iš dalies dėl to, kad visuomenė isteriškai kartoja, kad tokie kaip aš tėvais nebūna. Bet gyvenimas tuo ir yra stebuklingas, kad nenuspėjamas.

Mano sūnus auga dviejų moterų šeimoje, o aš esu tėtis, kuris aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime. Mūsų sūnui labai pasisekė, nes jis turi tris mylinčias širdis ir šešias rankas, kurios gali juo pasirūpinti. Bet tai jokiu būdu nėra lengva! Kartai galvoju, kokios stiprios yra moterys, kurios augina vaikus vienos.

Didžiausias iššūkis mūsų šeimoje tikriausiai buvo tai, kad viešumoje nėra tokių šeimų pavyzdžių. Kol sūnus mažas, šitas klausimas labiausiai aktualus mums, tėvams. Net neabejoju, kad šis klausimas ilgainiui taps aktualus ir mūsų vaikui. Esame daug apie tai kalbėję. Visų ašarų savo vaikui nenušluostysime, nuo viso pasaulio skausmo jo neapsaugosime. Bet privalome sukurti jam tokią aplinką ir tokius namus, kuriuose jis žinotų, kad jeigu kas nors turi problemų su tos šeimos, kurioje jis auga, modeliu, yra ne jo, o tų žmonių problema. Blogų ir piktų žmonių problema. Man labai svarbu, kad mano sūnus jaustųsi mylimas.

Nežinau, kaip jaučiasi kiti vyrai, bet man dažnai kyla klausimas, kas yra geras tėtis ir kaip aš galiu tokiu būti. Man daug nerimo kelia lyčių stereotipai. Pavyzdžiui, neskatinome sūnaus žaisti su vienais ar kitais žaislais. Jis pats pasirinko – lėktuvus, kranus ir automobilius. Man asmeniškai tokie „berniukiški“ užsiėmimai nebuvo aktualūs. Ar sugebėsiu atliepti šiuos sūnaus poreikius? Jaučiu, kad mano vaikas moko mane naujų dalykų. Vienas mėgstamiausių užsiėmimų – stebėti oro uoste besileidžiančius lėktuvus. Jau daug žinome apie keleivinių orlaivių modelius, atvykimo ir išvykimo laikus, miestus, iš kurių tie lėktuvai atskrenda. Galbūt tai ir yra buvimo tėčiu esmė – ne tik auginti savo vaikus, bet ir augti kartu su jais?

Šeima yra ne apie „tradicinių vertybių“ lozungus, o apie rūpestį vienas kitu. Apie sudėtingą suvokimą, kad esame skirtingi – ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje. Bijau, jei sūnui kada nors skaudės dėl kvailų žmonių nepakantumo. Tuo pačiu tai suteikia neįtikėtinos jėgos ir motyvacijos pabandyti pakeisti pasaulį į geresnę pusę. Ir tas pokytis prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.“