Elvinas, Adelė, Emilija ir Sofija

„Turbūt pasakydamas, kad gimus vaikui viskas pasikeičia, nepasakysiu nieko naujo. Bent jau man, vaikų atėjimas į pasaulį atnešė puokštę įvairiausių naujų patirčių, apie kurias net nebuvau pagalvojęs. Visas pasiruošimas, visos perskaitytos knygos apie vaikų auginimą, kitų tėvų patarimai per trumpą laiką nueina perniek, nes supranti, kad kiekvienas vaikas, nors ir labai panašus į kitą, tuo pačiu yra labai skirtingas – tiesiog kita asmenybė su savo poreikiais, idėjomis ir pasaulio supratimu. Tada ateina suvokimas, kad šiaip tai, vaikai tau nepriklauso – jie yra pasaulio dalis, o tavo, kaip tėvo misija yra paruošti gyvenimui tame pasaulyje taip, kaip tu geriausiai sugebi. Ir štai tada prasideda nuolatinė balanso paieška – kaip leisti vaikams patirti daug ką patiems, bet tuo pačiu neleisti nudegti, kaip nebūti per daug griežtu, bet ir nelepinti iki „negaliu“ (čia visa dar paslystu, kas kartą…), kaip pastūmėti link gerų idėjų, bet neperspausti, kada patarti, o kada nesikišti bei leisti situacijas išspręsti patiems.

Tėvystė, mano supratimu, yra apie daug pirmų kartų ir tai yra nuostabioji jos dalis. Pirmas ištartas žodis, pirmi žingsniai, pirma kelionė prie jūros, pirmas bandymas važiuoti dviračiu, pirmas žygis miške… Ir tie pirmi kartai yra ne tik vaikams – ateina diena, kai dukra paprašo supinti jai kasą ir tu drebančiomis rankomis bandai tą padaryti, nors batų raištelius pats sėkmingai užsiriši tik iš trečio karto. Taip ir augi kartu su vaikais, po truputį nusikratydamas perfekcionizmo, „išbandytų metodikų“, perdėto atsargumo ir nebekreipi dėmesio į kitų nuomones, nes tavo vaikai yra gal ir netobuli, bet patys svarbiausi visoje galaktikoje. Ir kažkada ateina tas visus vargus atperkantis momentas, kai po dienos, kupinos barnių, ašarų, ginčų, derybų ir kito veiksmo, skaitai pasaką prieš miegą savo „džiaugsmeliams“ ir užvertus knygos lapus, pasigirsta mieguistas balselis: „Labanakt, tėti, myliu tave – tu pats geriausias pasaulyje!“.“