Anton ir Leonas

„Leonui jau 5 metai, o siaube, kaip greit bėga laikas.
Pradedant nuo pradžių apie iššūkius, tai, manyčiau, kad kai pasirodė Leonas tapau ne tik tėčiu, bet ir kitokiu vyru. Iššūkis buvo ne tik išmokti tai kas yra įprasta (sauskelnės, lopšinės, maistas ir t.t.), bet ir suprasti, kad manęs niekas nemokė, jog mamai padėti reikia ne ką mažiau negu mažajam stebuklui! Niekas nemokino, kaip reikės palaikyti žmona po visko, kad tai yra ne ką mažesnis darbas negu sūpuoti mažylį. 🙂
Bet iš to ir atsirado džiaugsmas, kad jeigu viską darai kartu ir palaikai vienas kitą, supranti kad tai yra daug lengviau: sunkios bemiegės naktys tampa šviesesnėmis, o pampersų keitimas ne toks jau baisus dalykas. 😁
Asmeninis pokytis, kurį pajutau kai tapau tėčiu, tai atsiradęs jautrumas. Toks didelis pergyvenimas dėl to vaiko, ko net neįsivaizdavau! Kiekvienas čiaudulys, atsikosėjimas tapo kažkoks labai nemalonus, baisus potyris. Ligų metų galvodavau, ką reikia padaryti, kad pasikeistum su vaiku vietomis ir padėtum jam kažkaip. Pradėjau vertinti turimą laiką kartu. Kai grįžti po darbo, nuovargis niekam neįdomus – princas lipa ant galvos ir nori žaisti su tėte, kurio nematė visą dieną. Jo noras kažką veikti su tėvu yra kažkas tokio! Mama net pavydi.😁 Atradom su sūnum bendra užsiėmimą – tai Lego! Nežinau net kartais kas labiau džiaugiasi naujais Lego – tėvas ar sūnus. 🙂
Sunku surašyti visas mintis ir norus, ką galima papasakoti: kaip laukiu kada eisim į pirmąją futbolo treniruotę, kada jis nebijos vandens ir leisis mokinamas plaukti, kada galėsiu papasakoti apie merginas, apie muziką, koks fainas filmas yra Žiedų valdovas ir Haris Poteris. O dar reikės ir išmokinti skustis ūsus! Oi kiek visko dar laukia.😁“