Tomas, Urtė ir Rokas

Tėtis stovi prie mėlynos sienos su dviem vaikais - mergaite ir berniuku.
„Esu dviejų nuostabių vaikų tėtis. Man – 40, dukrytei – 8, o sūnui – 6. Dar prieš dešimt metų nė neįsivaizdavau, kokį emocinį ir būties nuotykį man teks patirti, auginant vaikučius ir, tikiu, augant pačiam. Akimirka, kai pirmą kartą paėmiau vos gimusią savo dukrytę į rankas, yra vienas tauriausių ir emociškai stipriausių potyrių gyvenime. Lyg kažkokios nežemiškos galios apreikštas, staiga, ėmiau suprasti, kad iki tol buvę svarbūs dalykai tapo nebe tokie svarbūs. Ir kiek dar visko atsirado po to!
Atradimų džiaugsmai, pokštai ir juokas, mažytės ir didelės pergalės, bet ir nugriuvimai, nusibrozdinimai, kaip žirniai byrančios ašaros, noriu-nenoriu derybos, vaikiškos gudrybės ir klausimų varžybos į kuriuos norint atsakyti reikia visos knygų lentynos. Ir nuolatinis mokymosi procesas tiek jaunimui, tiek ir tėčiui, kuris nugyvenęs tris dešimtmečius, pasirodo, apie gyvenimą ne tiek daug ir težinojo! Tai susivokimas, kad studijuodamas universitete, pavyzdžiui, apie Senovės Egipto paslaptis žinojai mažiau nei žinai dabar, o komunikacijos studijose per mažai buvo skirta dėmesio gudrybių ir manipuliacijų menui. Paaiškėja, kad tėtis niekad gyvenime tiek nežaidė stalo žaidimų, nekonstravo lego, kilogramais nepirko ledų ir tonos žaislų, tiek nešokinėjo batute, nesimaudė baseinuose ir jau tikrai nevažiavo į užsienį pirkti šuns. Na, ir tai tik maža dalis naujų potyrių ir atradimų.
Kita vertus, aš dar tikrai nesu tas geras tėtis, bet vis bandau juo tapti. Tikiu, kad esu pakeliui. Mokausi, klystu ir vėl bandau. Noriu, kaip geriau, bet dažniausiai išeina taip pat. Nors vis dažniau didžiuojuosi savim, kad nepakeliu balso, kad nebepykstu, matydamas aukštyn kojom vėl suverstą kambarį, išteptus naujutėlaičius marškinius, nerasdamas magiškai pradangintų daiktų ar pamatęs dar vieną pravažiuojančio paspirtuko paliktą įbrėžimą automobilio durelėse. Galų gale, gerai, kad iš tėčio-sraigtasparnio pamažu tampu tiesiog tėčiu.
Džiaugiuosi, kad gyvenu kartu su Kristina. Ji ne tik nuostabi vaikų mama, šauni žmona, bet ir partnerė. Stengiamės ne tik dalintis buitimi, bet ir vaikus auklėti drauge bei sudaryti jiems kuo geresnes sąlygas augti bei tobulėti. Neslėpsiu, būna, kad dėl auklėjimo metodų nesutariame, bet randame kompromisus, mokomės vienas iš kito klaidų ir laimėjimų, visada stengiamės būti kartu su vaikais. Mėgstame keliauti po Lietuvą ir užsienio šalis, esame ne tik aplankę kone dvi dešimtis šalių, bet ir pagyvenę užsienyje. Smagu, kad su vaikais vis dažniau pavyksta išspręsti jų problemas ir susidoroti su sunkumais, kad kuriame susitarimus ir jų laikomės ir kad tiek dukra, tiek ir sūnus turi savo argumentų bei pasiūlymų, o tėvai, pasirodo, ne visada būna teisūs.
Tad kai kartais manęs paklausia, ką reiškia būti tėčiu, beveik visada sutrinku. Nes neįmanoma to apsakyti vienu sakiniu ar sentencija. Manau, kad tame klausime svarbesnis žodis yra net ne „tėtis”, o veiksmažodis „būti”. Taip, „būti”, „būti” savo vaikams, čia ir dabar, būti ateityje, viltis, kad kažkada „išliksi” jų atmintyje, o abiejų tėvų įkvėptos vertybės ir savybės leis jiems būti laimingiems bei nepriklausomiems. Matyt, todėl, tikėtina, tas laikas praleistas kartu yra unikalus ir prasmingas. Ir kaip apmaudu, kad tuo tėčiu negali būti visada, kai darbai, reikalai ar įaudrintos emocijos, “išsiurbia” tą puikų laiką, o išklausyti, padūkti ar pažaisti su vaikais nebelieka nei noro, nei jėgų. Laimei, kad net ir tokiais momentais jaučiu, kad jiedu supranta ir myli.“
Atgal