Nikolajus ir Markas

„Sulaukus sūnaus žinojau, kad reikės daug išmokti, kaip pasirūpinti šiuo mažu žmogučiu. Praleisdamas nemažai laiko  su vaiku pradedi jį suprasti – net kelių savaičių vaikas jau  bando parodyti, kas jį neramina, parodo kas jam patinka. Svarbiausia stebėti, bendrauti ir pamatyti jo rodomus ženklus. Sudėtingiausia buvo tai, kad sūnus gimė karantino metu. Kai tu esi tik ką iškeptas tėtis su begale klausimų, nori lygiavertiškai  prisidėti prie vaiko auginimo, kreipiesi pas gydytoją dėl vaiko  sveikatos, o tau sako „vienas lydintysis“.  Žinoma, visur keliauja mama, o tu lieki už durų, lauki su ramiu veidu, nors viduje viskas  kunkuliuoja iš nerimo.

Sūnus kasdien keičiasi ir dienų būna įvairių. Kartais valandų valandas supi vaiką ant kamuolio ir bandai padėti jam įveikti dantų augimo skausmą, masažuoji pilvuką, kad tik palengvėtų  pilvo pūtimas, bet žinai, kad kai kartu įveiksime užklupusią  „bėdelę“ jis atsidėkos savo šypsena ir juoku. Man be galo malonu  sugrįžus namo matyti, koks aš esu jam reikalingas, kaip jis mane  pasitinka, šypsosi ir gerą valandą negali atitraukti nuo manęs akių. Mes su sūnumi turime savo žaidimus, nuo kurių iš juoko  skamba visi namai. Mokau sūnų naujų dalykų ir bandau kuo daugiau su juo praleisti laiko, bet taip pat ir jis yra mano mokytojas, kuris  savo smalsumu išmokina į man įprastus dalykus pažiūrėti kitomis akimis.“