Nerijus (tėtis su regos negalia) ir Adrijus

„Buvimo tėčiu reikšmė man yra didelė. Pirmiausia dėl to, kad aš kaip ir daugelis turiu pilnavertę šeimą. Antra, nes labai norėjau tapti tėčiu. Kai sužinojau, kad mano žmona laukiasi – buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. O kai gimė sūnus – aišku, buvo neapsakomas jausmas. Jo gimimas įvyko netikėtai. Žmona jau prieš gimdymą kelias savaites gulėjo ligoninėje, dėl nėščiųjų patologijos preeklampsijos. Taigi, Adrijus atėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo numatyta. Po gimimo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Turėjome prisitaikyti prie naujagimio ritmo. Ir iššūkių yra įvairiausių: stebėti, kad nepaimtų ko nereikia, kad nesusižeistų. Apskritai tai daugelis susiduria su panašiais iššūkiais, kalbant apie vaikus. Mums didžiausias emocinis iššūkis yra sūnaus ligos gydymas. Kai Adrijui buvo mėnuo, medikai nustatė piktybinį akies naviką – retinoblastomą. Lietuvoje, sūnui buvo taikytos trys chemoterapijos. Dabar gydymas vyksta Šveicarijoje. Ten pažangios technologijos ir dirba būtent šios srities specialistai. Lietuvoje onkooftalmologų neturime. Aš pats kiekvieną kartą jaudinuosi, kai žmona su sūnum išvažiuoja. Nerimauju, kaip ten jiems sekasi.

Nors ir nematau, aš suprantu vaiką iš jo balso intonacijų. Taip suprantu ko jis nori. Kadangi žinau kas kur namuose yra, visada girdžiu ir suprantu, jei Adrijus daro išdaigas. Na ir apskritai – neapsakomas jausmas „matyti“ kaip vaikas su kiekviena diena keičiasi, kaip auga. O dar džiugiau, kai prieina ir apsikabina!“