Giedrius ir Gustas

„Kai gimė jis, jo mažos rankytės iškart pavogė mano širdį, o mažos kojytės pabėgo kartu su ja. Tą akimirką supratau, kad nėra didesnio džiaugsmo ir dovanos bei palaimos nei tapti tėvu.
Buvau pirmasis po medikų jį paėmęs ant rankų ir ta akimirka į širdį man įsirėžė visam likusiam gyvenimui. Laikant jį aš supratau, koks trapus gali būti gyvenimas ir koks apdovanojimas yra laikyti savo vaiką, savo rankose. Tą akimirką atrodė, jog palatoje likome tik mudu du, nebepamenu ar taip ir buvo, tuo metu mano akys matė, tik jį, o mano ausys girdėjo tik jo kvėpavimą ir verksmą.
Tačiau mudviejų su sūnumi pirmasis pasimatymas truko neilgai, žmonos gimdymas buvo labai komplikuotas ir kad ir kaip norėjosi būti šalia jų, to padaryti negalėjau, nes žmoną dar operavo, o sūnaus laukė gydytojų vizitacija. Po ilgo lūkuriavimo ligoninės koridoriuse grįžau namo.
Džiaugsmą tuo metu užgožė nerimas, dėl žmonos, bet mes tai išgyvenome. Nors pirmosios paros buvo itin sudėtingos, kaskart imdamas sūnų į rankas jaučiausi pačiu laimingiausiu tėčiu pasaulyje.
Šiandien Gustui jau treji. Jau treji! Negaliu patikėti kaip greitai skrieja laikas, atrodo viskas buvo dar vakar. Daug visko per tuos metus patyrėme ir išgyvenome, tačiau šiandien kaip niekada anksčiau suprantu, kad didžiausia vertybė yra šeima ir laikas praleistas su ja.
Nes net turėdamas viso pasaulio pinigus ir laiką, net dirbdamas aukščiausiuose postuose, tu nesijausi toks laimingas, nei iš savo vaiko pirmą kartą išgirdęs žodį – tėti.
O vaikai užauga labai greitai, tad skirkime jiems laiko šiandien, neatidėliokime.“