Adas, Gabrielė ir Dominyka

„Būna kartais pagaunu save žiūrint į tą mažą miegantį veiduką arba į kitą susikaupusią asmenybę, stropiai iškištu liežuviuku, bandančią nupiešti dar vieną meno kūrinį ir galvoju – kaip taip gali būti, jog tokiame mažame žmoguje telpa tiek daug meilės. Žmogutis, kuris atrodo dar sunkiai sugeba suregzti rišlų sakinį, o meilė tokio dydžio, kad sunku net apibūdinti tą jausmą. Realiai, vos ne vienintelis būdas tai sužinoti yra tapti tėčiu. Iki tol gali skaityti visas pasaulio knygas apie tėvystę arba bandyti bergždžiai suprasti, kodėl tie tavo draugai taip nudurnėjo susilaukę vaikų. Viskas veltui. Svetimi vaikai arba pasakojimai apie vaikus yra tik skurdi teorija, kuri nublanksta, kai į tavo gyvenimą ateina tie maži ateiviai. Ir tada banaliai bandai suprasti ką veikdavai, kai jų neturėjai.
Žinoma, vaikai nėra pūkuoti rožiniai vienaragiai į kuriuos žiūri per atstumą ir tik mėgaujiesi tuo maloniu jausmu. Tėvystė reikalauja gausybės kompromisų ir patogaus egoistiško gyvenimo atsisakymo. Bet tu visad žinai, kad jūs sukūrėt žmogų ir niekas tau neuždraus būti overprotective dad. Nors, teisybės dėlei, turiu paminėti, jog susilaukus antrojo vaiko tas saugojimo instinktas kiek nuslopsta ir tu jau gerokai ramiau gali stebėti kaip tavo atžala voliojasi restorane ant grindų ir kartais nuo karto bando paragauti žaislinės mašinėlės rato skonio.“