Laurynas ir Kazimieras

„Sveiki, taigi esu tėtis pirmą kartą. Sūnus buvo planuotas, bet netikėtas. Iš tos pusės, kad nesitikėjom, jog planas pavyks taip greitai. Su ta žinia atėjo ir daugybė jėgų ir energijos kuo greičiau įsirenginėti naujus namus. Kaip greitai ir netikėtai Kazimieras atsirado, lygiai taip greitai ir netikėtai mums iškilo grėsmė jo netekti dar negimusio. Su tuo momentu baigėsi visas laikas, skirtas namų įsirenginėjimui. Mama saugojo Kazimierą būdama gulėjimo režime, o aš – rūpindamasis, kad mamai gulėjimo režime nieko netrūktų.

Kaip mums abiem nuo pat draugystės pradžios buvo svarbi lygiavertė partnerystė, taip pat nuo pat pradžių mums buvo labai svarbu, kad mūsų vaikas turėtų aktyviai jo gyvenime dalyvaujančius abu tėvus. Dar prieš Kazimierui gimstant buvome apsisprendę, kad aš eisiu vaiko priežiūros atostogų. Kazimiero mama turi privačią architektūrinę praktiką, ir iš vienos pusės, ji gali dėliotis savo laiką, kaip nori, iš kitos, jos darbo specifika tokia, kad ilga pertrauka reikštų klientų ieškojimą ir visko pradėjimą vėl nuo nulio.

Diena, kai labiausiai didžiavausi savimi, kaip tėčiu, visgi buvo mūsų pirmoji naktis ir po to maždaug 5-6 sekančios. Pirmąją savaitę jis kuo puikiausiai miegodavo dieną, o naktį tiesiog norėdavo bendrauti. Žiūrėdavo į mane savo didelėmis akimis, o aš jam pasakodavau bet ką – išvardindavau visas žinomas miegančių gyvūnų rūšis, kol galų gale paryčiais abu nueidavome miegoti.

Gimdymas mano žmonai nesibaigė labai gerai – mes savaitę gulėjome ligoninėje dėl jos sveikatos po gimdymo ir aš rūpinausi jais abiem, nes žmona net negalėjo atsistoti. Nemaloniai nustebino tai, kad nepaisant to, kad visi žinojo mano žmonos būklę, vis tiek galvodavo, kad sūnumi tikriausiai rūpinasi ji, o aš net nežinau jo rūbų dydžio ar kaip pakeisti pampersą. Galbūt mes esame labai žemiški, tačiau vaiko auginimas didelių netikėtumų nesukėlė. Daugiau „kultūrinio šoko“ buvo susipažįstant su šių dienų vaikų auginimo kultūra. Iš esmės mamai yra keliami nenormaliai stereotipiniai reikalavimai, o tėčio gebėjimai yra nuvertinami iki „geriau palikti močiutei, negu vyrui, nes jis vis tiek nemokės pasirūpinti vaiku“. Iš kitos pusės, jei pirmasis pusmetis mamai būna pažymėtas nauju pasisveikinimu „kaipgimdeiaržindai“, tėtis sulaukia daugybės sveikinimo šūksnių ir aplodismentų vien už pasisukiojimą šalia vaiko ar pasirodymą kur nors su juo . Nuostabus dalykas, lygiavertiškai auginant vaiką, yra galėjimas abiem iš arti matyti, kaip jis auga ir abiem dalintis ir suprasti dalykus, kuriuos pastebime. O asmeniškai, kadangi esu programuotojas ir šiek tiek domiuosi „artificial intelligence“, yra labai įdomu stebėti, kaip vystosi žmogaus gebėjimai, kaip kartojimas daugybę kartų kažkokio veiksmo jį ištobulina. Ar pastebėjote, kad vaikas, išmokęs naują dalyką, kurį laiką jį be perstojo kartoja?“