Darius, Luknė, Aistė ir Indrė

„Tiesą sakant būti tėčiu niekada nebuvo pažymėta pirmu numeriu mano “Must-Do” sąraše. Ir tie maži leliukai nekėlė man jokių emocijų. Na ir iš tikro galiu pasakyti, jog be galo džiaugiuosi, kad mano merginos jau nebe maži kūdikėliai o 6, 9 ir 11 metų vaikai. Man čia prasideda linksmoji gyvenimo atkarpa. Tiksliau ji prasidėjo anksčiau, prieš kokius 3-4 metus. Tuomet jau buvo pasibaigęs tas laikotarpis, kai mažiausio vaiko negali palikti be priežiūros nei minutei, nes tai nusivers nuo sofos, tai įsikiš kokį žirnį į nosį ar apvirs bėgant lygiu keliu ir būtinai nusibrozdins smakrą. Ir jau pasimiršo tos dienos, kai vaikui susirgus naktį keliesi pažiūrėti, ar jis vis dar kvėpuoja. Gi paguldei jį miegoti su temperatūra, nors net nežinai kokia tai liga, nes jis dar per mažas, kad galėtų paaiškinti kokius negalavimus jaučia. O maži vaikai serga tikrai daug!

Aišku tas susirūpinimas ir pergyvenimas niekur nedingo net kai mano merginos tapo daug savarankiškesnės, išaugo iš “baby” amžiaus. Tik priežastys, dėl kurių nerimauji kiek kitos. Kaip kad ar pakeliui į mokyklą nieko nenutiks einant per gatvę, ar nenuskriaus, ar neįskaudins kiti žmonės ir t.t.. Tuomet pradedi suprasti, kodėl paties tėvai kai mane augino visada norėjo žinoti, kur ir su kuo išeinu ir kada grįšiu namo. Dabar suprantu ir kodėl paskui gaudavau velnių, jei grįždavau keliomis valandomis vėliau nei pasakyta.

Bet tėvystė, tai ne vien rūpesčiai. Tai taip pat šansas tapti svarbiausiu žmogumi kito asmens gyvenime, būti mokytoju, kurio pamokos bus prisimenamos visą gyvenimą, dar kartą išgyventi vaikystės nuotykius, turėti draugą, kuris visuomet tavęs lauks. Taip, taip tapus tėčiu tu gauni šansą ir gali juo pasinaudoti arba ne. O siekiant pasinaudoti juo gauni visą krūvą neišdildomų įspūdžių: kai norint smagiai praleisti laiką išleki su vaikais į batutų parką ir kartu su jais bandai daryti salto nors to nesi daręs niekada anksčiau ir gal jau reikėtų nebedaryti. Kai vaikui sugalvojus, jog nori važinėtis su riedučiais perki juos ir sau, kad išmokytum jais važiuoti, nors pats to nesi daręs iki šiol. Kai žiemą iškritus pirmam sniegui pagriebęs pašikniuką leki su vaikais į lauką lenktyniauti kas toliau nučiuoš nuo kalno.

Ir kai po savaitės praleistos pas močiutę kaime, iš vaiko lūpų išgirsti, kad jau pasiilgo tavęs ir laukia nesulaukia, kada atvažiuosi aplankyti, o pamatę tave viską meta ir bėga kuo greičiau tave apkabinti, štai tada supranti, kad tampi svarbiausiu žmogumi kito asmens gyvenime.“