Daugelio gyvenime trūksta balanso. Tai turi keistis

Autorė: Laima Samulė, žurnalas „Prie kavos“

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos projekto „Daugiau balanso“ vadovė Mintautė Jurkutė stengiasi padėti įveikti kliūtis, su kuriomis derindami darbą ir asmeninį gyvenimą susiduria moterys ir vyrai. Pašnekovė pasakoja, kad lygios teisės ją domino nuo vaikystės. „Buvau „tas nepatogus vaikas“, kuris visada ieško teisybės – kieme, klasėje, tarp draugų ir gausioje pusbrolių ir pusseserių kompanijoje“, – sako Mintautė.

Kada ir kodėl susidomėjote lygiomis vyrų ir moterų galimybėmis?

Viduje tarsi turėjau kažkokį pajautimą, kad tai, kas vyksta tarp moterų ir vyrų, kaip jie ir jos traktuojami visuomenėje, kieno iš jų žinios, idėjos ir balsas vertinami labiau – yra mažų mažiausiai keista ir neteisinga. Studijų laikais feminizmas ir tai, kas būdavo suvedama į „moterų teises“ buvo laikoma „skystalu“ ir nemokslu. Pati studijavau filosofijos bakalauro studijose, kur skaitydavome „tikrų filosofų“ veikalus, ne kažkokias „nepatenkintų moteriškių rašliavas“, kaip tada atrodė. Bet prisipažinsiu, kad būtent filosofijos studijose „gudrūs kursiokai vaikinai“ ir „mažiau talentingos filosofijai merginos“ (ne visos, bet save prie būtent tokių priskirdavau) labiausiai ir atsiskyrė. Pamenu, kad ir visų gerbiamas filosofas Arvydas Šliogeris mėgdavo pakartoti „mielos damos, filosofija ne jums“.

Kokie keliai atvedė į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą?

Pirmą kartą apie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą išgirdau tik pabaigusi magistro studijas. Baigiau „Kultūrinių grupių studijų“ programą VDU (Sociologijos krypties studijos), kuriose pirmą kartą detaliai nagrinėjome etnines, religines, jaunimo subkultūrų grupes, kriminalinę subkultūrą ir pamačiau, kokia visuomenė, net ir Lietuvoje, yra įvairi, su kokiais skirtingais iššūkiais ir nelygybe susiduria. Viena dėstytojų jau po baigimo ir pasidalino darbo skelbimu į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Jau ten pradėjusi dirbti supratau, kad gavau daugelį atsakymų apie tą nuo vaikystės kirbėjusią „neteisybę“ dėl moterų ir vyrų skirtingo traktavimo visuomenėje – kodėl tai vyksta, kaip tai vyksta. Čia taip pat gavau ir daugelį kitų paaiškinimų apie mažiau matomas visuomenės grupes – žmones su negalia, LGBTI+ bendruomenę, kitas visuomenės grupes, kurios vis dar kasdien susiduria su neįveikiama diskriminacija. Mintis prisidėti prie diskriminacijos ir kitos visuomenėje tebeegzistuojančios neteisybės mažinimo mane tiesiog pakerėjo ir nebepaleidžia.

Kokias svarbiausias nelygybės problemas įžvelgiate Lietuvoje?

Nėra lengvo atsakymo. Nelygybės problemų tiek daug, kad nors vežimu vežk. Ir jos visos svarbios. Kaip galima pasakyti, kieno patiriama nelygybė yra svarbesnė už kito žmogaus patiriamą nelygybę? Neįmanoma. Lietuvoje mes vis dar turime labai blogą padėtį LGBTI+ bendruomenės teisių užtikrinimo srityje. Žmonės negali net atvirai apie tai kalbėti, o ką jau sakyti apie tokią neteisybę kaip negalėjimą įteisinti savo šeimos, noro įsipareigoti viena(s) kitam (-ai), kurti bendrą gyvenimą, rūpintis savimi, savo antrąja puse, turėti vaikų? Viso to jiems negalima! Kai už lango 2022 metai. Arba žmonės su negalia. Kiek daug fizinių ir požiūrio barjerų aplink – nuo negalėjimo savarankiškai judėti iš taško A į tašką B, iki neturėjimo galimybių užsiimti veikla, kuri džiugina, dirbti, mėgautis gyvenimu, kaip tai daro visi žmonės be negalios. Neseniai išgirsta istorija apie aklą moterį, kuri gyvena viena ir neturi asmeninio asistento (-ės), dėl to niekur iš namų neina – mane tiesiog sukrėtė. Žmogus yra įkalintas savo pačios namuose! Ir tokių istorijų yra begalės. Savo valstybėje vis dar turime daugybę situacijų, dėl kurių žmonės ar dėl savo lyties, ar dėl savo odos spalvos, amžiaus, seksualines orientacijos ar dėl kokio kito tapatybės bruožų, kurio negali nei atimti nei pakeisti, negali kažko padaryti (pavyzdžiui, įsidarbinti, keliauti, gauti reikalingų paslaugų ir t. t.), nes susiduria su realiomis kliūtimis – ir fizinėmis ir požiūrio bei neigiamų visuomenės nuostatų. Tai be galo liūdina ir skaudina.

Mintautė Jurkutė / asm. archyvo nuotr.

Kaip atrodome pasaulio kontekste?

Nelygu, ką su kuo palyginsime. Būdama ES valstybė, Lietuva pasaulio kontekste atrodo išties neblogai. Manau, kad daugelis tai gali pajusti keliaudami. Pati prisimindama savo keliones po Pietų Ameriką ar Azijos šalis (tokias kaip Iranas, Azerbaidžanas, Indija) prisimenu, kaip ne kartą džiaugiausi, kad gyvenu Lietuvoje, kurioje būdama moteris galiu daryti tai, ką noriu, ir tokiomis sąlygomis, kokiomis noriu. Bet jei palygintume ES šalis ir kitas Vakarų pasaulio valstybes, galime pamatyti, kad dar daug ko trūksta, kad visiems, nepaisant savo tapatybės, būtų gera ir oru gyventi. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis dar neturime lyčiai neutralios partnerystės įstatymo (o ką jau bekalbėti apie santuokų lygybę), lygiaverčio moterų ir vyrų dalyvavimo politiniame gyvenime ar užimant aukštas vadovaujančias pozicijas, tebeegzistuoja darbo užmokesčio ir pensijų atotrūkis tarp moterų ir vyrų, žmonės su negalia gyvena vis dar labai izoliuotą gyvenimą ir pan. Įvairiuose žmogaus teisių pasiekimus skaičiuojančiuose indeksuose Lietuva užima labai vidutiniškas pozicijas.

Ar tai ir paskatino kurti projektą „Daugiau balanso“?

Projektas „Daugiau balanso“ gimė iš noro prisidėti prie kliūčių, su kuriomis derindami savo darbą ir asmeninį gyvenimą susiduria moterys ir vyrai, įveikimo. Jį kartu su partneriais socialinės reklamos agentūra „Nomoshiti“ ir Lygių galimybių plėtros centru, pradėjome norėdami panagrinėti ir rasti būdus įveikti politinius, socialinius, darbo aplinkos ir asmeninius barjerus, su kuriais susiduriama derinant asmeninį gyvenimą su profesiniais įsipareigojimais. Taip gimė platforma www.daugiaubalanso.lt, kurioje naudingos informacijos gali rasti tiek darbuotojai, tiek darbdaviai, tiek visi, kuriems svarbu suderinti skirtingas savo gyvenimo sritis, jaustis gerai ir visaverčiai.

Projektą taip pat paskatino tebeegzistuojanti lyčių nelygybė darbo srityje ir šeimoje bei noras apie tai kalbėti. Jau minėjau, kad tebeturime didelį atotrūkį tarp vyrų ir moterų politinio atstovavimo srityje, arba užimant vadovaujančias pozicijas darbe.

Ar tiesa, kad ir namuose turime nelygybę tarp vyrų ir moterų?

Taip. Kitaip nei kai kuriose šiuo klausimu labiau pažengusiose Europos šalyse, Lietuvoje moterys kasdien kone dvigubai daugiau nei vyrai skiria laiko rūpinimuisi vaikais, anūkais ir kitais priežiūros reikalingais šeimos nariais ir kone trigubai daugiau laiko skiria maisto gaminimui ir kitoms su namų ruoša susijusiems darbams! Tai dažniausiai susiję su visuomenėje vyraujančiomis nuostatomis apie lyčių vaidmenis, kurių daugelis nekvestionuoja ir neapmąsto. Mūsų atlikto kokybinio tyrimo su dirbančiomis mamomis rezultatai parodė, kad poros dažniausiai neaptaria, kaip atrodys jų gyvenimas atsiradus vaikams. Partnerių įsitraukimo ir pasidalinimo kasdienėmis namų ir vaikų priežiūros veiklomis paliekamas savieigai, o tai dažniausiai reiškia didesnį moterų įsitraukimą, nes taip buvo nuo amžių pradžios.

Projekto metu atlikome teisės aktų analizę, visuomenės apklausas, sociologinius tyrimus su dirbančiais tėčiais ir mamomis, darbdaviais ir darbuotojų atstovais, kalbinome įvairių sričių ekspertus, pradėjome „Šiuolaikinių tėčių“ iniciatyvą, kurioje vyrai dalinasi tėvystės patirtimi, organizavome sąmoningumo didinimo kampanijas apie tėčių įsitraukimą į vaikų auginimą ir mamų kaltę, su kuria jos susiduria derindamos vaikų auginimą ir darbą, dirbome su organizacijomis kurdami darbo ir asmeninio gyvenimo derinimui palankią darbovietę ir dar daug visko. Remdamiesi surinktomis įžvalgomus, sukūrėme darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulę – interaktyvų įrankį, kuriuo kiekviena(s) gali įsivertinti, ar gyvena subalansuotą gyvenimą bei apgalvoti, ką būtų galima padaryti, kad jis būtų toks, kokį norėtų nugyventi.

Kaip turėtų atrodyti subalansuotas gyvenimas?

Kurdami darbo ir asmeninio gyvenimo formulę kartu su Pauliumi Rymeikiu, socialinės reklamos agentūros „Nomoshiti“ vadovu, pasirinkome kėdės ar stalo metaforą, norėdami paaiškinti, kaip reikėtų įsivaizduoti subalansuotą gyvenimą. Tad pabandykime įsivaizduoti, kad visas mūsų gyvenimas, kaip koks stalas ar kėdė, laikosi ant kojų – formulės atveju ant 11 jų, reprezentuojančių kiekvieną iš skirtingų gyvenimo sričių: darbą, šeimą, sveikatą ir fizinę formą, miegą, asmeninį laiką, emocinę sveikatą, bendruomenę ir socialinius ryšius, intelektualinę veiklą, dvasingumą ir religingumą, namus ir buitį bei iššvaistytą laiką. Kuo gyvenimas stabilesnis, tuo tvirtesnė kiekviena šių „kojų“ ir kam nors nutikus vienoje iš sričių, pavyzdžiui, praradus darbą, netekus artimo žmogaus, sušlubavus sveikatai, kitos „kojos“ padės išlikti stabiliai (-iam) ir greičiau atsitiesti. Dar pridėčiau, kad subalansuotas gyvenimas yra toks, kuriame sąmoningai skiriame laiko visoms sritims – neapleidžiant savęs, bet tuo pačiu užsiimant veikla, kuri kuria prasmę, bei puoselėjant santykius su mylimais žmonėmis.

Kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai trukdo susikurti subalansuotą gyvenimą?

Gyvename laikais, kai tempas yra beprotiškas ir jeigu neskirsime laiko atlikti savo veiklų ir laiko audito, kur sueina mūsų valandos ir dienos, gali būti, kad inercijos pagauti apleisime sritis, kurios mus išties džiugina. Tokias kaip laikas su šeima, draugais, hobiai, sportas, laikas intelektualinei veiklai ir pan. Taip pat, daugeliu atveju mus veikia išorinės priežastys – darbo aplinka ir kultūra, visuomenės nuostatos, artimų žmonių lūkesčiai ir pan. Pavyzdžiui, jeigu dirbate organizacijoje, kurioje neskiriama dėmesio darbo ir asmeninio gyvenimo derinimui ir nėra aiškios darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo politikos, gali būti, kad jausitės nedrąsiai eidami vaiko priežiūros atostogų, ypač jei esate vyras, atvirai pasakyti apie savo asmeninius poreikius bei paprašyti priemonių, kurios leistų geriau derinti profesinius ir asmeninius įsipareigojimus (kaip nuotolinis darbas, lankstus darbo grafikas, ir pan.).

Kodėl daugelį lydi jausmas, kad amžinai nespėjame?

Pirminiai projekto metu surinkti duomenys rodo, kad žmonės norėtų kur kas mažiau laiko skirti darbui ir buities darbams, o daugiau šeimai, asmeniniam laikui, sveikatai ir fizinei formai, miegui. Taip pat, kad daugelis norėtų mažiau laiko iššvaistyti socialiniams tinklams, internetui, TV ir pan. Kokybinio tyrimo su dirbančiomis mamomis metu labai dažnai buvo minimas laikas sau – kad jo ne tik be galo trūksta, bet dėl vyraujančių socialinių lūkesčių apie tai, kokia turi būti gera ir rūpestinga mama, dar ir gėdijamasi skirti, o dažnai poilsį ir laiką sau lydi ir kaltės jausmas, kad „man nepriklauso“, „nedera jo turėti“ ir pan.

Kai negalime leisti laiko sau, ar tai būtų poilsis, ar hobis, ar kokia nors intelektualinė veikla, o gal net ir laikas tokiems baziniams poreikiams kaip miegas ar fizinė sveikata, reikia sustoti ir pagalvoti, kas vyksta su mūsų laiku ir kaip geriau jį subalansuoti.

Į ką veda asmeninio laiko, poilsio, miego stygius?

Kai esame pavargę ir neišsimiegoję, iš principo negalime gerai funkcionuoti nė vienoje iš gyvenimo sričių: nesame produktyvūs darbe, negalime kokybiškai spręsti iškylančių problemų ir iššūkių, kenčia mūsų dėmesio koncentravimas, atmintis, blogėja emocinė ir fizinė sveikata, negalime kokybiškai palaikyti santykių su kitais žmonėmis… iš esmės – negalime funkcionuoti taip, kaip turėtume.

Ar pati pakeitėte savo gyvenimą į labiau subalansuotą?

Projekto patirtis davė begales laiko ir medžiagos permąstyti savo pačios gyvenimą, reflektuoti, suprasti, kuriose srityse pati norėčiau pokyčio, kas man svarbu ir pan. Apie miego vertę žinojau jau seniai ir kokybiškas miegas man yra pamatinė dienos sąlyga – nuskriaudžiu save trumpesnėmis miego valandomis tik labai išimtinais atvejais. Bet viršvalandžiai ir ilgos darbo valandos vis dar yra ta sritis, kurioje norėčiau pokyčių ir tai žinodama tebeieškau būdų kaip jas sumažinti.

Kuriant formulę taip pat susitelkiau į tokias sritis kaip emocinė sveikata, asmeninis laikas, intelektualinė veikla, sportas – tai yra sritys, kurios man yra labai svarbios ir joms kiekvieną savaitę sąmoningai stengiuosi ieškoti laiko. Man labai patinka apjungti skirtingas gyvenimo sritis ir taip „sutaupyti laiko“. Pavyzdžiui, bėgiodama niekada neklausau muzikos, bėgu su savo mintimis. Man tai ir laikas refleksijoms ir įvairių problemų sprendimų paieškoms, įvairių jausmų ir santykių su kitais žmonėmis apmąstymui – tad tai ne tik laikas sportui, bet ir emocinės sveikatos stiprinimo priemonė. Arba su šeima ir draugais nuveikiu ką nors, kas būtų ne tik laikas kartu, bet ir stimuliuotų intelektualinę veiklą – einame į parodą, žaidžiame stalo žaidimus. Kiekvieną savaitę kalendoriuje stengiuosi rezervuoti laiko tam, kas man svarbu – išeiti į mišką pasivaikščioti, susitikti su drauge, paskambinti mylimam žmogui ir pan. Jei to nėra mano kalendoriuje, dažnai šį laiką nevalingai nusineša kiti dalykai, ypač tokie, kuriuos priskirčiau iššvaistytam laikui arba ilgoms darbo valandoms.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Visi apie tai kalba: darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas virsta realybe”. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą.